Kadangi atėjo pavasaris, mano kūne esantys hormonai siautėja lyg išprotėję - tampu lyg katė apsiuosčiusi valerijono. Nors dar nežydi nei tulpės, nei alyvos, vis tik iš džiaugsmo dėl atšilusio oro ėmiau sveikintis su visais kaimynais, nors atvirai pasakius, nė pusės jų akyse nesu regėjusi. Nebeerzina ir vaikai, jaučiantys pareigą apspardyti namų duris. O atsikėlus ryte akių nebereikia slėpti po tonomis blakstienų tušo, nes jos nebe tokios sutinusios.
Taigi aš, tokia pozityviai nusiteikusi , nusprendžiu, jog laikas pokyčiams. Atnaujinu garderobą, nusirėžiu nutriušusius plaukus, nusiperku naujus aukštakulnius ir „tokia visa graži“ susivokiu, jog net neturiu prieš ką uodegos pavizginti. Aišku, man, naujai iškeptai supermote
riai, kuriai kuo skubiausiai reikia vyro, topteli išganinga mintis – vyras internetu! Tik jūs supraskite mane teisingai, aš tik pasimatymo noriu...
Po dviejų butelių vyno kartu su drauge išrenkame pačią pačiausią mano nuotrauką ir patalpiname visą informaciją viename iš pažinčių portalų. Darbas atsakingas (čia jums ne CV pildyti), tad reikalas trunka net kelias valandas, kol laukeliai: „hobis“, „darbas“ ir šiaip asmeninė informacija, pilnai užpildomi. Aišku, darbo eigoje apžvelgiami ir galimi kandidatai, įvertinamos jų galimybės, ateities perspektyvos. Galop sulaukiu pirmųjų žinučių.
Nuotrauka:http://2.bp.blogspot.com/-b9S38n8U7ww/Us-GOkW_UtI/AAAAAAAAAcQ/O7b91xgKPPs/s1600/12-vintage-valentine-pin-up-cow-girl-with-gun.jpg
„Labjux ;)))) ka vejkj? Is kur busj? Grazj nuotraukyte ;)))))“
Nuo skliaustelių ir kabliataškių net galva apsisuko. Gal šitam portale už papildomą ženklų naudojimą centų duoda? Kiek suprantu rašyta iš telefono, kuriame mygtukas su „i“ raide neveikia. BLOKUOTI.
„zdrw. kaip sekas? neblogai atrodai“
Ir tau LABAS. Perskaičius žinutę, atidariau vaikino anketą. Net nežinau, ar jį vaikinu jau galima vadinti. Į mane žvelgė trylikos metų berniukas su treningais ir guminėm šlepetėm, pro kurias kyšojo murzini pirštai. BLOKUOTI.
„geri papai. susitinkam?“
BLOKUOTI. Net nekomentuosiu.
Žodžiu, tris dienas vargau, kol atsikračiau neraštingais , nepilnamečiais, iškrypėliais, įvairaus tipo seniais ir panašiais bepročiais. Ir atėjus ketvirtai dienai, kada jau buvau palaidojusi visas viltis, sulaukiau padoraus pasiūlymo „tiesiog atsigerti kavos“. Nusivaliau dulkes nuo savo aukštakulnių, įsibraškinau į naują suknelę, susistačiau kuodą ir it gazelė išstraksėjau į gatvę. Sutartoj vietoj manęs jau laukė pasimatymų princas. Visa laiminga, plačia šypsena, ryžtingai ištiesiau ranką į priekį norėdama pasisveikinti, o tas, atsiprašant liurbis, stovėjo ir lyg įkaltas žiūrėjo į mano delną ir nieko nedarė. O vietoj to, kad ją paspaustų, saviškę įsikišo į kišenę... ką gi, kavą statysi tu, mielasis.
Nuotrauka: http://www.sign-tastic.co.uk/shop1/H7_need_a_man_L.jpg
Vos tik pasukom parko link, kalba pasipylė lyg iš kibiro. Neturėjau net kur įsiterpti. Kiūtinu sau paskui galvą nuleidusi ir spoksau į savo naujus aukštakulnius. Viskas gal ir būtų gerai, tačiau netikėtai kalba pasisuko apie taekwondo ar dar perkūnai žino ką. Žodžiu, mano pasimatymų draugas atsisuko ir pasiūlė man parodyti keletą triukų, nuo kurių žmonės kažkokiais ten stebuklingais būdais per kelias sekundes atsiduria ant žemės. Taigi aš stoviu su savo naująja suknele, didelėm, iš baimės paklaikusiom akim ir svarstau, į kurią čia pusę bėgti. O tas beprotis vidury parko ima nusirenginėti – na, kad patogiau būtų. Kadangi suprantu, jog juokais čia jokiais nekvepia, griebiu savo aukštakulnius į rankas ir pasileidžiu basa per parką – kuo toliau nuo šito nevispročio.
Patirtis sūriai karčiai rūgšti, bet neužmirštama. Grižusi namo ištryniau savo anketą internete, paskambinau draugei, išsiverkiau graudžiai ant peties, o sekantį rytą, jau šlavėme parduotuves, kikendamos iš to besmegenio. Gal tik tiek ir tos naudos iš internetinių vyrų? Na, aišku viena – gerai tas, kas gerai baigiasi.