Asmeniškai aš užsikrėčiau „kuo mažiau daiktų, tuo ramiau gyventi“ filosofija. Širdis apimta nepaaiškinamo troškimo atsikratyti visko, ko pastaruoju metu neprisireikė. Drabužių spintos tvarkymas, žinoma, tampa sunkiausiu uždaviniu...
Čia pasitikėti taisykle – „dabar neprisireikė, tai tikriausiai ir nebeprireiks“ – tikrai netinka. Visi esame susidūrę su situacija, kai po keleto ar net keliolikos metų, madai apsukus dar vieną ciklą, mes prisimename savo seną megztinį, kuris pagal visas mados tendencijas dabar "žiauriai ant bangos". Iškuičiame spintas, palėpes ir kitas „kamurkes“. Ir neduok Dieve nerandame.. Savaitė graužimosi ir verkšlenimo garantuota.
Suvokiau, kad nepavyks tiesiog sumesti visko į didelį juodą plastmasinį maišą. Teks viską kruopščiai išrūšiuoti. O, kad tai būtų atlikti lengviau, sugalvojau pasigaminti planą!
Ir taip viskas išaugo į keletos kriterijų sistemą, kuri, rodos, elementari. Bet kartais apie paprasčiausius dalykus net nepagalvojame, kol kas nepakiša minties.
Taigi pradėkime:
1. Visų pirmą įvertinkim kokybę.
Tikriausiai pažįstamas jausmas, kai, rodos, iki ausų esi įsimylėjęs rūbą, nors ir baisiai nusidėvėjusi. Sau tada pasižadi, kad į viešumą su juo jau nebeeisi, tačiau pasiliksi „po namus“. Bet dažniausiai taip jau nutinka, kad po namus dauguma rūbų nepanešiosi dėl patogumo stokos ir žinoma dėl to, nes jau turi krūvą per ankstesnius spintos tvarkymusis atsiradusių naminių rūbų.
Kitas dalykas, kai manote, kad rūbo forma ir dekoracijos atpirks jo nusidevėjimą ir dar kada galėsite apsirengti seną bumbuluotą maikutę eidama į miestą. Bet tada vertėtų pagalvoti, ką toks rūbas sako apie jus. Tikriausiai žodžiais „estetika“ ir „tvarka“ nebūtumėt apibūdinta. Todėl vertinant drabužį pagal kokybę tenka būti itin griežtam.
2. Bet gal rūbas kelia jaukius ir šiltus atsiminimus?
Tada rūbą būtų galima pasilikti ne dėvėjimui, o kaip suvenyrą ir laikyti nuosavoje atsiminimų dėžėje. Jau ilgą laiką ant spintos laikau tokią. Pilną įvairių šiukšlių, pagalvotum. Nuo medalių iki „maximos“ čekių – visko ten gali rasti. Tačiau viskas turi neįkainojamą reikšmę man. Jei rūbas jums sukelia analogiškas emocijas, pasilikit jį, tačiau tai turi būti tikrai dėmesio verti atsiminimai, kitaip rizikuojate iš spintos viską perkelti į kitą namų kampelį, tarkim mano atvejų į didelę dėžę ant spintos.
3. Bet juk ne visas rūbas gali būti „sutęžęs“, „suglebęs“ ir visaip kitaip susidėvėjęs.
Visada prieš metant lauk, reiktų gerai apžiūrėti ar drabužis neturi vertingų priedų: užtrauktukų, karoliukų, gražių sagučių, o gal net patį audinį būtų galimą kur panaudoti. Tačiau radus juos, reiktų iškart ir nuimti ar dar kaip atskirti nuo rūbo. Kitaip sakant, dėl dviejų sagučių ties rankogaliais, nepasilikti viso didžiulio storo megztinio. Žinoma, vertingi priedai turėtų rasti ir atskirą, sau skirtą vietelę.
Pagalvojau, kad gal ne visiems tai gali būti aktualu, todėl jei jau nesat „auksarankė“, kuriai viską norisi pataisyti, geriau nekaupkit minėtų radinių vien iš idėjos, kad taip daro daugelis.
4. Ir paskutinis patarimas, įvertinti ar neįmanoma drabužio vėl padaryt nešiojamu.
Gan sudėtingai nuskambėjo. Tačiau iš tiesų, norėjau pasakyti, kad gal ant drabužio esančią dėmę dar galima vienaip ar kitaip užmaskuoti (karoliukų kombinacija, kalnieriukas, apsiuvimas veliūrine medžiaga ir pan.), o, rodos, nebetinkantį rūbą nešioti kažkaip kitaip. Tarkim sunknelę, kurios iškirptė jums siekia bambą, nešioti kita puse. Tačiau ir čia dar reiktų įvertinti, ar vis dar degate noru rūbą nešioti, nes iš patirties sakau, jei ne - nebus motivacijos ir krapštinėtis su tuo drabužėliu.
Taip ir sukies turėdamas nedidelę spintą ir daug noro, turėti tik tai kas būtina. Tai nėra nurodymai ar tikslios taisyklės, kuriomis primygtinai raginu naudotis. Kita vertus, jeigu jos ir netiko, tikiuosi tai suteikė bent šiokio tokio įkvėpimo savo asmeninėms spintos tvarkimosi strategijoms arba, kad viskam gali būti planas ir tada kažkaip savaime pasidaro aiškiau ir lengviau gyventi.
