Šiandiena kvepia liūdesiu... Gyvenimo tunelis tamsus, su visokiais, atrodo, bereikšmiais piešiniais ant sienų, žodžiais, tokiais kaip: patikėk, viskas bus gerai; nesustok, ateis ir į tavo kiemą vasara; susitaikyk su tuo ir eik pirmyn; užmiršk jį, jį ir jį.. ir pan. Dar ir drambliukų ten pripaišyta, ir žirafų, netgi visas zoologijos sodas, turbūt tam, kad neprarasčiau vaikiško optimizmo. O daugiausiai turbūt yra šypsenų.. Jos ženklai žmonių, kurie jau rado šviesą ir prasmę savo tunelyje ir patikėkit, jų tikrai labai daug. Kartais net pagalvoji, patyliukais geriant arbatą ir klausantis lauke žviegiančių katinų: o kas jei tas tunelis ir yra visas toks, pilnas padrasinimų, juokelių ir kitų žmonių laimingų istorijų? O kas jeigu maniškis brokuotas? Jei Dievo fabrike "likimą" aš gavau ne iš tos dėžės?
Šiandien tiesiog einu tuo tuneliu, studijuoju kiekvieną piešinėlį, kaip ir su kuo jis nupieštas, kokia jo reikšmė.. Ir žinot ką? Vaikščiodama prie tų ne itin linksmų šiandieninių gyvenimo tunelio sienų supratau vieną, kad šviesa pati neteina. Ji neateina tol, kol mes nepaspaudžiame jungiklio (jei prašmatnesnė šviesos sistema, tai neateina tol, kol nesuploji rankomis). Neateina tol, kol mes neatsistojame nuo tos velniškai patogios odinės sofos ir vargais negalasis nenuslenkame iki to prakeikto jungiklio, kuris visgi galėtų būti arčiau. Bet kai tai įvykdome - pasidaro šviesu. Šviesa užpildo visą kambarį. Pamatai to, ko nebuvai matęs, pajauti tai, kas nepažįstama ir nauja. Atsiranda visiškai nauja spalvų paletė, kuri nudažo mūsų gyvenimus.
Laimės ant lėkštutės niekas neatneš. Turi apsiginkluoti tikėjimu, užsirišti kantrybės prijuostę ir ilgai bei sunkiai plušti virtuvėje, kol galiausiai galėsi sau pietums, ant stalo patiekti prašmatniai atrodantį ir velniškai skanų patiekalą, kurio labai skambus ir viliojantis pavadinimas - "Mano laimė". Tokio, kurio nenusipirksi parduotuvėje, ir kavinėse, kiek žinau, tokių legaliai negausi.
O moralas toks, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis.. Ir kiekvienas yra atsakingas už savo laimę, ir tai kokia skani ji bus.
Tik aš pati esu atsakinga, kad mano niūrus šiandieninis tunelis virstų serpantinai kažur Meilės kalnuose, šalia Laimės jūros.. Ten kur kiekvieną dieną švies Draugystės saulė, o naktim žibės Tikėjimo žvaigždės ir didelis Optimizmo mėnulis.
Teisingai yra A.Čechovas pasakęs - "Kai žmonės laimingi jie neskiria žiemos nuo vasaros.". Nes kai laimės ir optimizmo akimis žiūriu pro langą matau ne asfaltą, su mažais pavasariško lietaus ežerais, ir ne baisiais sovietiniais namais apstatytus rajonus, o matau vasarą: žydinčias obelis, laukus pilnus mažų žaidžiančių vaikų, milžinišką ežerą prie kurio po darbų susirinks visa miestelio liaudis. Matau žvaigžėtą dangų ir saulę jame.
And key for happiness - teigiamos mintys.