Patys netikėčiausi (ir tikriausiai – labiausiai apgailėtini) sprendimai priimami lydint draugų ovacijoms. Arba tiesiog su jų palaiminimu. O kai dar tiems draugams, atvirai šnekant, trūksta kelių varžtelių... Gali netekti galvos, mėgindamas juos nustebinti.
Kiekviena iš mūsų turim bent vieną draugę, kurios gyvenimo posūkių blaivia galva nesuprasi. Štai kodėl jau nuo paauglystės nepakenčiu serialų su vergėm Izaurom ir jų išgelbėtojais Chosė Ignasijais. Nežavi ir istorijos, kai limuzinais važinėjantis raumenų kalnas įsimyli pusmetį nesipraususią čiučiundrą iš lušnyno. Aišku, per daug metų apsišarvavau kantrybe, todėl nenustebau, kai mano bestfrendė , sviedusi į savo vyrą gėlių vazoną, susirinko daiktus ir su visu lagaminu prisistatė prie mano buto durų. Vien dėl tokių „netikėtų“ atsikraustymų, kurie būna kas porą mėnesių, visuomet turiu butelį vyno ir paruoštas laisvas lentynas spintoje.
Praėjus visą parą trukusiam ašarų liejimui, mano paklodžių seilėjimui ir „visi vyrai kiaulės“ monologui, draugė nusiramino ir nusprendė sau pasikelti nuotaiką. Aišku, po vyno terapijos nebepajėgiau priešintis ir sveikas protas dingo kartu su mano nuostaba. Vieningai sutarėm, jog vasara ant nosies, todėl reikia „atsinaujinti“. Keista, tačiau „naujintis“ pagal susitarimą teko man. O kas gi daugiau galėtų mum, moterim, šauti į galvą? Ne, vaikščioti po rūbų parduotuves atsisakiau, tačiau kai mano naujoji kambariokė pasiūlė pakeisti plaukų spalvą, neatsilaikiau. Nepaisant to, jog visą gyvenimą buvau tamsiaplaukė, ryžausi tapti naujai iškepta Merilyn Monroe.
Kol mintyse uodegą vizgino platininė žvaigždutė, nepastebėjau kaip atsidūrėme prekybos centre. Draugė su entuziazmu šokinėjo aplink plaukų dažų lentynas, kilodama dažų paletes ir kaip vaikas plodama katučių. Kadangi ryžausi šiai egzekucijai, ramiai stebėjau jos pamišimą ir nenorėjau trukdyti. Švelniai tariant, kai ji laiminga ir man lengviau gyventi. Todėl jau po gero pusvalanžio sėdėjau namie pasodinta ant taburetės. Kol mano asmeninė kirpėja strykčiojo po namus įsikandusi dažų šepetėlį, sunerimusi uosčiau savo pirkinį. Neaiškios konsistencijos darinys buvo supiltas į indelį ir kėlė baisią smarvę. Tačiau greitai buvau nuraminta sakiniu „gali manimi pasitikėti“ ir su ištepliota galva laukiau rezultatų.
Aišku, daug metų tamsintiems plaukams ne itin patiko peroksidas. Todėl išplovus galvą ir pamačius baltas šaknis bei ryžą likusią galvos dalį, stovėjau prie veidrodžio pusvalandį, mėgindama save įtikinti, jog viskas gerai. Tuo tarpu draugė prikandusi lūpą sėdėjo ant lovos atsargiai kartodama, jog „visai ta ryža spalva tinka“. Galiausiai trūko mano beribė kantrybė ir užsimaukšlinusi pirmą pasitaikiusią kepurę iškūriau ieškoti savo išsigelbėjimo. Kadangi „viską gerai žinau pati“, nuvijau šalin parduotuvės konsultantę ir, griebusi pirmą pasitaikiusią dažų pakuotę, parlėkiau namo. Po galais, juk reikia šitą parodiją ištaisyti.
Įkinkiusi savo „kirpėją“ laukiau nesulaukiau, kada vėl galėsiu džiaugtis tamsiais plaukais. Tad aišku, pamačiusi veidrodyje savo neaiškios spalvos plaukus, puoliau į ašaras. Galvoje lyg vaivorykštėje „žaismingai“ mirgėjo mėlynos ir žalios sruogos. Draugė, paskatinta mano visiško atsinaujinimo fiasko, atkimšo dar vieną butelį vyno ir nepaisant to, jog kitą rytą reikėjo į darbą, pamynusi savo išdidumą nuėjau miegoti.
Turbūt nereikia nė pasakoti, kokios buvo bendradarbių reakcijos, išvydus ant biuro slenksčio mėlynplaukį teletabį. Pasislėpusi laukiau darbo galo ir vizito pas patyrusią kirpėją. Ši mandagiai apsimetė, jog „čia nieko baisaus“ ir tramdydama juoką grąžino mano plaukų spalvą.
Tad koks būtų moralas? Tiesiog, kai pamatote su lagaminu atkeliaujančią savo beprotę draugę, bėkite kuo toliau. Arba bent pasiimkite atostogų, kad netektų darbe raudonuoti dėl savo netikusio vakaro pokšto.
Nuotraukos:
http://dingo.care2.com/cards/cats/coffeefrend.gif
http://media-cache-ec0.pinimg.com/originals/20/59/19/205919899042ba4ebd20b478c34d6ee4.jpg