Ne per seniausiai buvau įsimylėjusi.. Vaje kaip aš dievinu šį žodį. Vos ištarus galva apsisuka ratu lyg po 3 taurių vyno. Galėčiau beperstojo katroti: įsimylėjusi, įsimylėjus, myliu, meilė, mylėjusi.. Tikrai taip, problema čia - MYLĖJUSI. Meilė baigėsi. Nors buvo drugeliai, vaivorykštės ir skraidantys vienaragiai tačiau ir pasakoms ateina galas, toks su didelėm, akį rėžiančiom raidėm "THE END". Aš ir mano pasakų princas pasukome skirtingais keliais. Kaip Grytutė keliaudama savu taku, ištikimiausiems draugams kelią paskui save rodžiau ašarų upėmis. Pykau ant pasaulio, ant savęs, ant Jo, ant tėvų, autobuso vairuotojo, kasininkės parduotuvėje, žodžiu- kiekvienos kviepuojančios būtybės, kurios žvilgsnis nukrypdavo į mano ašarose permirkusias akis. Kodėl mum nepavyko, kodėl keliai turėjo išsiskirti?
Tačiau supratau - tai ne pasaulio pabaiga. Aš esu labai šauni ir išgyvensiu. Išgyvenau. Bet kai tik spėjau susitaikyti su mintimi, kad aš jau pagaliau pasveikau ir išsiruošiau į naują medžioklę, gatvėje pamačiau Jį. Kaip visada gražus, kaip visada su šypsena, kaip visada... su moterim parankėje. Labas, kaip sekasi? Kas naujo? Labas, man gerai, o kaip tau? Šimtą metų nesimatėm! Ot šunsnukis, kokie dar šimtas metų. Mėnesis, gal du. Dar persimetam keliais žodžiais, ilgesnių nei iš 3 žodžių sakinių nesugebu pasakyti. Smegenys baigė savo darbo dieną. Šneku, be logikos, be esmės. Dėlioju kažkokius atsitiktinai parinktus žodžius į gražiai skambančias triadas. Žiūriu į Jį ir jaučiu kaip akyse pradeda kauptis ašaros. Visa nuraudus paaiškinu, kad skubu ir nulekiu į kitą gatvės pusę. Apsisuku, įsėdu į automobilį ir grįžtu atgal į savo poskirybinės reabilitacijos centrą - skausmo prisikaupusius savo namus. Medžioklė baigta. Nusprendžiu visą gyvenimą praleisti tarp šių keturių sienų. Tiesą sakant tada tikrai galvojau mirsiu iš skausmo. Skaudėjo fiziškai, visą kūną. O sako, kad skauda širdį. Melagiai, nežino ką reiškia kai susergi nelaiminga meile. Tai baisi liga, ne visada pagydoma. Tada skauda viską, nuo galvos iki kojų. Kiekvieną pirštą, kiekvieną kūno lopinėlį. Jauti kaip skausmas paraližuoja kūną ir gali daryt tik vieną - verkt. Arba garsiai šaukt : kodėl?
Kodėl Jis jau su nauja dama žiūri filmus ant savo prabangios odinės sofos, kodėl jis ją vedasi į mūsų mėgstamiausia restoraną, kur patys skaniausi spagečiai mieste. Kodėl jis rado meilę o aš ne? Kodėl?
Išgyvenau ir tai. Supratau, kad niekas mano užpakalio iš duobės neištrauks, nebent aš pati. Tada kilo mintis. Tiksliau vaizdas. Aš nupiešiau mintyse portretą kaip atrodo mano dabartinė situacija. Jis man padėjo. Aš pasveikau.
O vaizdą matau tokį:
Jauki senamiesčio kavinė. Sekmadienio rytas. Sėdime prie stalo. Tiktai Jis ir aš.. Kalbamės mažai, "užmetinėjame" užuominas iš praeities ir abudu žvelgiame į ateitį, tik, dėja, šį kartą mūsų žvilgsniai išsiskiria į skirtingas puses. Tada pavartę MENIU išsirenkame patiekalą, abu tą patį, skambiu ir sentimentaliu pavadinimu - "Naujoji meilė". Tiesą sakant nežinau, kas tai per patiekalas, su kuo ir kaip jį valgyti, tačiau abu siekiame to pačio. Atrodo jog išalkę laukiame jau visą amžinybę, kaip netrukus padavėja žavia ir paslaptinga šypsena didelėje baltoje lėkštėje atneša "Naująją meilę", ramindama, kad ne už ilgo atneš ir antrą. Pažiūriu į Jo gilias ir šilumos išsiilgusias akis ir ramiu mostu parodau, jog Jis išalkęs labiau. Jis pradeda valgyti. Jis laimingas, ir vėl apsvaigęs, nes "Naujoji meilė" juk tokia gundanti, nepažinta.. Jis su šypsena valgo, giriasi nuostabiu jos skoniu, kvapu, teikiamias malonumais. O aš tiesiog sėdžiu, žiūriu. Giliai širdį sunku, juk aš lygiai taip pat kaip Jis, laukiau ilgai ir esu taipogi alkana. Bet raminu save, liepiu nepasiduoti. Praienančios padavėjos žingsniai glumina, bet kalu sau į galvą - "Juk ateis eilė ir man". Tada suprantu kaip mano apetitas kyla, pradedu jaustis netgi labiau nusipelniusi tos "Naujosios meilės".. Tikiuosi kad mano bus skanesnė...
Girdžiu padavėjos žingsnius. Šį kartą eina pas mane. Pasidaro gera ir ramu. Buvo verta laukti.
Moralas yra toks:
nereikia skubėti, Kantrybė yra dovana. Kiekvienam ateina laikas. Juk kai esame labai alkani ir maistas šimtą kart skanesnis būna. Nebijokite sau leisti išalkti.