Prieš porą dienų draugų kompanijoje gurkšnojome vyną ir aptarinėjome egzistensinius gyvenimo klausimus. Kalbėjom daug ir nėrėme į giliausias apmąstymų jūras, tačiau galvoje išliko viena pora žodžių. Gyvenimo prasmė. Šiaip esu didžiausia plepėjimo gerbėja, visada stoviu pirmoje eilėje ir galiu neužsičiaupdama kalbėti apie įvairias gyvenimo subtilybes, tačiau draugams kalbą pakeipus gyvenimo prasmės tema iškart užtilau. Ne dėl to, kad neturiu ką pasakyti. Taip nebūna. Užtilau, nes savo gyvenimo prasmę žinojau, tačiau iškilo klausimas kodėl ji būtent tokia...
Niekada gyvenime nesiekiau kažkam įtikti. Niekada nesistengiau būti tokia, kaip kiti. Visada maniau, kad individualybė yra lobis, o susiliejimas su minia - savotiška priespauda. Nesakau, gyventi, būti laimingam ir džiaugtis gyvenimu galima ir būnant pilkam, bet man to neužtenka. Aš pasirinkau spalvas. Savotišku gyvenimo moto laikau mano mylimos rašytojos A. Nin žodžius "Noriu gyventi aistringai ir patirti ekstazę. Mažoms dozėms, visokiems pusšešėliams aš abejinga. Man patinka kraštutinumai : laiškai nuo kurių paštininkui pašiurpsta nugara, knygos netelpančios viršeliuose, seksualumas sprogdinantis termometrus."
Kadangi mano pasirinkta mokslo šaka skatina knistis visur, kur įmanoma, ir bristi kiek įmanoma giliau, tai pradėjau klausti savęs: Iš kur aš tokia? Kaip, kada ir kas pasuko mano gyvenima tokia linkme?
Tada atsigręžiau į vaikystę. Na nieko įpatingo nepastebėjau, nebent tik tai, kad mano patys nuostabiausi tėvai leido man laisva valia eksperimentuoti su savo gyvenimu. Leido proto ribose klysti į kairę ir į dešinę. Mindžiojau visus vaikui žinomus ir nežinomus takus. Ieškojau savęs įvairiuose vaidmenyse ir visų vaivorykštės spektro spalvų amplua. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad kai tais laikais pradėjau ieškot, dar iki dabar kažkur klaidžioju, bet ne tame esmė.
Atsiminiau vieną smulkmeną. Kai buvau antrokė, sugalvojau išbandyti savo jėgas raiškiojo skaitymo konkurse. Dar dabar bandau įminti mįslė kodėl tam rįžausi, nes vis dėlto lietuvių kalbą klasėjė mokiausi blogiausiai. Gal ne tik klasėje, o turbūt visoj mokykloj. Kad ir kaip bebūtų keista konkurse sekėsi gerai, tačiau ir čia ne tame esmė. Esmė tame, kad gavau prizą - dvi knygas. Būtent ta paprasta diena ir paaiškina mano suvokiamą gyvenimo prasmę...
Pirmoji knyga buvo Antoine De Saint-Exupery "Mažasis princas". Nežinau ar egzistuoja save gerbiantis žmogus, kuris nėra skaitęs šio stebuklingo kūrinio.
Pamenu tą knygą pradėjau skaityti tą pačią dieną, kai ji pateko į mano rankas. Tuo metu atrodė velniškai graži pasaka, tačiau kai kiekvienais metais, kaip tradicija, vasaros pradžioje perskaitydavau ją iš naujo, iš tiesų pradėjau suprasti. Pradėjau suprasti, daug dalykų. Ir ne šiaip kokių menkniekių, o daug gyvenimą lydinčių tiesų. Supratau, kad mano rūstus kaimynas, pardavėja dirbtinai plačia šypsena ar šalia sėdinti močiute 16 troleibuse - visi jie gyvena savo mažose planetose. Vieni jose augina morkas, kiti įsirengia zoologijos sodus ar atrakcionų parkus, o treti pasistato milžiniškus rūmus iš aukso ar sausainių, priklausomai nuo to, kaip jiem labiau patinka. Tą dieną aš supratau, kad tai kaip atrodys mano planeta ir kokios gėlės ten augs, yra tik mano vienos reikalas. Ten augs tai, ką pasodinsiu ir laistysiu, lakstys tai, ką maitinsiu ir puoselėsiu, stovės tai, ką savo rankom pastatysiu. Taip pat suvokiau, kad varteliai į mano nuosavą planeta yra užrakinti ir nuo jų raktą turiu tik aš. Ir tik aš galiu įleisti kitus žmones vidun. Supratau, kad nusišvilpt ką galvoja kiti. Na žinot tie, kurie kitų kiemus pažįsta geriau nei savo. Ir iš vis kodėl mes taip dažnai, su kruvinomis ašarom akyse, savo planetos kieme, rauname mums pačius gražiausius pasaulyje bijūnus vien todėl, kad kaimynė iš pasakė, jog rožės atrodo ir kvepia geriau?
Tada aš supratau, kad laiminga būsiu tik būdama savimi ir saugodama savo planetą nuo kitų nuomonės. Būsiu laiminga nusispjaudama į tuos kaimynes svaičiojimus apie rožes ir ramia sąžine laistydama man pačius gražiausius pasaulyje bijūnus. Antroji mano rankose tuo metu atsidūrusi knyga - Edith Schreiber - Wicke ir Carola Holland "Varna retai atskrenda viena". Šauni knyga, šaunūs paveikslėliai bei prasminga mintis, kuri įsirėžė visam mano gyvenimui. Visų pirma man begalo patiko iliustracija viename iš pirmųjų puslapių: antrame plane skraido dešimtys juodų kaip smala varnų, o pirmąjame plane ant kalno šlaito sėdi mėlynos spalvos varniukas su raudonais taškeliais ant jo geltono pilvo. Kaip aš žavėjausi tuo mėlynu varniuku. Tada jis man atrodė toks nepriklausomas, savarankiškas. Kitoks. Tą dieną, kai gavau tą knygą, supratau, kad tas varniukas, tai - aš. Kitokia, pasimetus, susimąsčius ir ieškanti. Galbūt to nebūtų pasakęs nei vienas tuometinis mano draugas, nes spalvos tada dar tūnojo viduje, o išore nesiskyriau nuo kitų antrokų, tačiau aš žinojau. Žinojau, kad aš kitokia ir tai manęs visai negąsdino.Na o ta knyga buvo apie ieškojimą. Tokį ieškojimą, kai suvoki, kad gyvenime tau kažko stinga. Tai niekada nenutrūkstantis procesas kiekvienam iš mūsų. Tai gali būti betkas. Riešutų paieška, aukso, nuosavos žvaigždės, savo gyvenimo kelio, meilės ir dar n variantų. Bet manau puikiausiai viską, ką iš šitos knygelės išmokau nusako autorės citata: "Mes būname tokie, kokie būnam. Juodi arba margi. Tykūs arba triukšmingi. Su juodais taškučiais arba rožiniais dryžiais. Skirtingi arba vienodi. Linksmi arba pikti. Juokingi arba padykę. Tačiau visiškai atsiskleidžiame tik tada, kai atsiranda kas nors, kuris priima mus tokius, kokie esame iš tikrųjų. Toks panašaus plauko. Kaip tik toks. Ir visa tai vadinasi meilė." Ir tą linksmą popietę su draugais, kuri net mane privertė bent kartą užsičiaupti, aš ieškojau savo dviejų gyvenimo tikslų ištakų. Ir jas radau. Radau jas knygose. O jei klausiate kokie tie mano gyvenimo tikslai? Tada sakau Jums: būti savimi ir būti meilėje. Neleisti kitiems įtakoti mano gyvenimo. Manau, tai svarbiausi vaistai norint neištirpti šiandieninio pasaulio banalybėje.
Agitacija – skaitykite knygas Mielieji. Patartina geras.