Ieškodama naujo eksponato į kruopščiai kaupiamą apdarų kolekciją, internetinėje parduotuvėje aptikau tobulą kandidatą į mano spintą: neįprasto rašto sendintos odos švarką. Bespręsdama beveik hamletišką dilemą „pirkti ar nepirkti?“, nusprendžiau, jog čia nepamaišytų ir nešališka nuomonė. Na, o kas gi galėtų būti geresnis patarėjas nei nuosava motina? Maniškė kritiškai nužvelgusi kompiuterio ekrane mirgantį drabužį reziumavo: „O dabar tokie madingi? Gal tu geriau nusipirk kokią lengvą odinę striukytę, kur būna apsiūtos auksinėm grandinėlėm. Dabar mačiau visos panelės su tokiom vaikšto“.
Įsispoksojau į savo patarėją sutrikusiu žvilgsniu: ne, ne dėlto, jog pastaroji ką tik man apibūdino epidemiškai šalies gatves užtvindžiusius Chanel mados namų padirbinius. Šitą suvokiau gerokai vėliau. Mano galva karštligiškai ieškojo atsakymo į visai kitą klausimą – kodėl aš, kad kur galas, norėčiau būti panaši į kiekvieną gatvės praeivę?! Negi mados kaip saviraiškos priemonės paskirtis jau nebeaktuali?
Žiūriu į tave, matau save
Kiekvienas esame unikalus ir ypatingas – ši tiesa įdiegiama dar pradinių klasių laikais. Ir visgi, savo išskirtinumą suvokiame tik stebėdami aplinkinius. Tuos, kurie kitokie. Šitaip ne tik apibrėžiame save kaip asmenybę, bet ir suformuojame savo pažiūras tokiais subtiliais klausimais kaip išvaizda bei stilius. Paradoksalu, tačiau individualus grožio suvokimas suformuojamas tik esant minioje. Nors visi puikiai žinome iki kaulų smegenų pabodusį priežodį, jog dėl skonio nesiginčijama, ši išmintis savo vertę praranda, kai prabylama apie madą. Tuomet subjektyvus grožio suvokimas virsta visuotiniu ginčų objektu, kai žūtbūt stengiamasi surasti vieną vienintelę, universalią bei neginčijamą tiesą. Todėl nuolatinis mados ikonomis laikomų asmenybių aptarinėjimas – tiesiog neišsemiama tema. Vieša paslaptis, jog mados žiniasklaidos reitingai tiesia strėle šauna į viršų paviešinus fotografijų sesijas, dedikuotas žymiems madistams. Publikos atsiliepimai apie stiliaus dievų išvaizdos eksperimentus nors ir labai įvairūs, dažniausiai būna visai neargumentuoti – tiesiog emocionalūs ir racionalaus mąstymo nepaliesti pasisakymai (duok die, nenusiritantys iki įžeidžiančio turinio ir keiksmų). „Kokie dar argumentai? Koks dar racionalumas?, – prieštarautų man įžvalgesni, – juk mums visada patinka tie, kurie panašūs į mus!“.
Tendencijų interpretacijos
Nors patys mados industrijos guru teigia, jog tai, ką dėvi kiekvienas, automatiškai tampa nebemadinga, tačiau bent porą kartų per metus stileivos užgniaužę kvapą laukia dar neregėtų mados perversmų. Kiekvieną pavasarį bei rudenį mados olimpas pažeria šviežių idėjų. Nors, tiesą pasakius, nebūna jos jau tokios šviežios. Viskas, ką dizaineriai siūlo publikai, yra ankstesnių sumanymų (tiek savų, tiek svetimų), tendencijų ar konkrečių stiliaus laikmečių prikėlimas antram gyvenimui, tačiau žvelgiant pro asmeninį kūrėjo kaleidoskopą. BET! Tokios pat kūrybiškos pateiktų tendencijų interpretacijos pastarieji tikisi ir iš mados mylėtojų.
Visgi, neretas stiliui ir grožiui neabejingas žmogus į mados industriją žvelgia iš verslo pasaulio perspektyvos: didžiųjų aprangos parduotuvių asortimentas, reklaminės fotosesijos, patenkančios į solidžius mados leidinius, bei garsenybių stilius, paremtas būtent dosnių mados mecenatų. Nors įprasta, kad paklausa formuoja pasiūlą, turint nepriekaištingą viešųjų ryšių strategiją, šią tiesą galima nesunkiai apversti aukštyn kojomis. Vienas ir tas pats įvaizdis, suregztas iš deginančiai karštų mados tendencijų, siūlomas kiekvienam individualiai. Nemarūs Yves Saint Laurent žodžiai, jog „mada praeina, o stilius išlieka amžinai“, atrodo, čia neturi jokio pastebimo poveikio. Šimtai identiškų praeivių tampa tarsi garantija, jog atrodai nepriekaištingai.
Bandos jausmas – visuomet neigiamas?
Ieškodama informacijos apie masiškumo ir mados ryšius, užklydau į internetinių pokalbių forumą, kurio nariai diskutavo šia tema. „Maištauja kišamos į uniformas, bet nesąmoningai pačios lenda į jas. Gal ir gerai, nelieka vertinimo pagal išvaizdą“ – pastebėjo vienas iš diskusijos dalyvių. Paprasta, tačiau taikli mintis. Psichoanalizės tėvas Freud‘as kėlė labai panašų klausimą: kaip žmonės priskiria save tam tikrai grupei ar visuomenei? Genialiajam mokslininkui jokios nuostabos nekėlė visuotinis susižavėjimas vienu ar kitu objektu, kuris masių akyse galiausiai virsta geidžiamu idealu. Tos pačios siekiamybės – kad ir kokiai žemiškojo pasaulio sferai priklausytų – kuria taip trokštamą pritapimo prie aplinkinių pojūtį. Visuotinės mados diktuojamų išvaizdos standartų vaikymasis tampa socializacijos reiškiniu. Besivadovaujantieji masiniu skoniu lyg pankai ar hipsteriai formuoja atskirą subkultūrą turinčią savas normas bei narių atrankos kriterijus. Ir visi šios grupuotės nariai – nepakartojami. Tik ne kokybine, o kiekybine prasme.
Tiesa, kalbant apie kiekybę: smalsu, ar visos nešiojančias tas, mano mamai susižavėjimą keliančias Chanel imitacijas, žino kieno kopijas dėvi? Ar tiesiog nesusimąstydamos įsigijo tai, kuo dabinasi aplinkiniai? Man norėtųsi tikėti, kad būtent taip ir yra. Nuo šviesos greičiu skriejančių minčių srauto perkaitusi mano galva niekaip nenori patikėti, jog asmuo žinantis garsiosios mados madmuazelės filosofiją “I don't do fashion, I AM fashion”, leistųsi į masines stiliaus paieškas.
O nusižiūrėtą ir patinkantį, tačiau išpeiktą, švarką greičiausiai įsigysiu – mieliau suklysiu pati, nei būsiu suklaidinta kitų.
Daugiau: facebook.com/jesuisegoist