Laukdamas autobuso pamačiau ją. Ilgais, vėjo kedenamais plaukais, ilgomis tiesiomis kojomis stovėjo už kiosko ir rūkė cigaretę. Už stilingų akinių nuo saulės galėjau įžvelgti jos niekur nevedantį, visiškai tuščią žvilgsnį. Jos daili išvaizda ir cigaretė visiškai nesiderino, tačiau neatrodė, kad jai rūpėtų. Kaip tikra rafinuota dama, nuorūką išmetė į šiukšlių dėžę, nors ir eiti teko per visus kioskus, visą stotelę. Žvilgelėjusi į autobusų grafiką ir supratusi, kad laukti teks ilgai, kažkur nuėjo. Stebėjau jos nugarą ir grakščius judesius. Kaip ir tikėjausi, už penketo minučių grįžo, atsisėdo ant suoliuko. Iš piniginės išsitraukusi pašto ženklą ir voką, gražiai juos sujungė. Tiesiog sunku buvo atitraukti žvilgsnį nuo jos dailaus, bet liūdno veido, prižiūrėtų rankų. Ėmiau svarstyti, kas gali būti tame laiškelyje. Galbūt atvirutė? O gal laiškas išsiilgtai draugei į užsienį? Belaukdama autobuso, visą laiką ji stipriai laikė voką rankose, atrodė, net ir didžiausias lokys jo neišplėštų. Šiek tiek nudžiugau, kad įlipome į tą patį autobusą. Svarsčiau, ar ji jaučia, jog yra stebima. Vaje, ar ten ašara nutekėjo po akinių rėmeliais? Mergina važiavo neilgai, už poros stotelių jau stojosi lipti, voką glausdama prie širdies. Nežinau kodėl, bet ir aš sumaniau išlipti kartu su ja. Mačiau ją tolstant namų glūdumoje, ir staiga ji sustojo. Mano širdies kiek apmirė — nejau pajuto, kad ją seku? Bet ne, ji apsisuko, paėjo iki artimiausios šiukšlių dėžės ir sviedė laišką tiesiai į ją. Abstulbau. Žinojau, kad neturėčiau taip elgtis, tačiau smalsumo nugalėtas išsitraukiau laišką ir nuėjau namo. Niekada daugiau nemačiau jos ir tuščių jos akių, tačiau merginos istorija dar ilgai dulkės mano spintelės kamputyje.