Rodos, tiek laiko ėjau šį ilgą kelią, o dabar ir vėl grįžtu į pradžią. Mane ir vėl pasitinka tas pats šiurpus veidas, kurio akyse klykia tie patys cypiantys balsai su lašeliu ironijos savo žodžiuose.
Taip norėčiau apsisukti ir toliau kilti į viršų, tačiau tas padaras mane pagavo ir vėl tempiasi žemyn. Iš baimės vėl ima virpėti rankos, šiauštis oda. Lygiai taip pat, kaip ankščiau. Ir atrodo padaryčiau bet ką, kad pabėgčiau nuo visko. Nustočiau kovojusi ir tiesiog pabėgčiau, jei tai būtų taip lengva, tačiau jis manęs nepaleidžia. Nebeleidžia kilti
aukštyn. Laiko mane surišęs virvėmis, surakinęs grandinėmis, kad tik tūnočiau tamsoje nepaisant vilčių ištrūkti. Ir niekada nepagalvojau - gal tas šiurpus padaras taip pat jaučiasi vienišas? Gal jam taip pat baugu, kaip ir man? Gal jis tiesiog nebežino ko imtis, kad tik turėtų nors vieną šiltą, švelnią sielą, su kuria, saldžioje agonijoje, praleistų nors ir visą gyvenimą?
Ir aplinkybės padeda suvokti, kad tas monstras - aš pati.
Aš pati neleidžiu sau išsivaduoti.
Ir niekas kitas nėra dėl to kaltas, tik aš.
Tik aš pati - ta, kuri sukūrė tą šiurpų veidą savo mintyse, ir dabar prieš jį jaučiasi bejėgė.