Kurgi aš dingau. Visą laiką troškusi pokyčių ir ėmusi juos daryti – atsirado poreikis ramybei. Kurį laiką blaškiausi nežinodama ko tiksliai noriu, ko iš tikrųjų man reikia ir išmušus vienodiems valandų ir minučių skaičiams sugalvodavau vieną ir tą patį norą – kur nors trumpam pabėgti. Tai štai, sėdžiu dabar Maltoje su dvidešimt keturiomis uodų įkandimo žymėmis, bejėgiškai į virtuvę eidama įsipilti vandens ir iki išsekimo besidžiaugianti visu šalies grožiu. Gera atitrūkti nuo visko ir būti ten, kur beveik nieko nepažįsti. Kur kiekvieną dieną braidai jūroje, pameti žmonių šypsenų skaičių ir naktį verdi makaronus, nes tik tada atsirandi „namuose“.
Atitrūkti nuo kasdienybės - visada gerai. Nesvarbu, dienai, dviems ar savaitei. Ir net nesvarbu ar Maltoje ar pas močiutę kaime (labai daug atiduočiau, kad turėčiau pastarąją galimybę). Jausmas toks, lyg mano viduje vyktų remontas. Laukiu tos akimirkos, kai bus baigiama „tinkuoti“, „dažyti“ ir bus galima susikrauti naujus „baldus“. Tai štai, viskas gerėja!
O kaip gyvenate Jūs? Ar yra dalykų, kuriuos norite daryti, bet neperlipate per save? O gal nežinote nuo ko pradėti? Parašykit man! Ne, aš ne specialistė, net negalėčiau teigti, kad labai domiuosi visais tais gyvenimo keitimo dalykais (kažkaip ateina savaime). Nors ne, taip jūsų nepapirksiu. Aš stebuklinga mergaitė burianti iš fėjų dulkių. Jei norėsite parašyti, parašykit.